nekrologai.lt

Atgal

Kazys Sleževičius

1890.03.18 - 1953.01.15
Gimimo vieta: Tauragės apskritis, Eržvilko valsčius, Daugėlių kaimas

  Prof. Kazys Sleževičius buvo žymus Lietuvos mokslininkas ir pedagogas, geofizikos ir meteorologijos mokslo ir mokymo pradininkas Lietuvoje, ilgametis Kauno, o vėliau Vilniaus universitetų Meteorologijos katedrų steigėjas ir vedėjas
  K. Sleževičius unikalių Lietuvoje mokslinių darbų -gravimetrijos (sunkio jėgos) ir magnetizmo srityse organizatorius ir atlikėjas. Jis gabus mokslo ir mokymo organizatorius, žymus pedagogas ir mokslo populiarintojas.
  K. Sleževičius gimė 1890 m. kovo 18 d., Tauragės apskrityje, Eržvilko valsčiuje, Daugėlių kaime (dabar Jurbarko raj.) ūkininko šeimoje. Tėvai Feliksas ir Petronėlė buvo bajoriškos kilmės, tačiau savo žemės neturėjo, visą gyvenimą nuomojo ūkius (Sleževičius, 1928). Tik gyvenimo pabaigoje (1889) įsigijo nuosavybę - keturiasdešimt septynių hektarų ūkį Daugėlių kaime. Kūdikystėje netekęs tėvo, Kazys susidūrė ir su materialiniais sunkumais. Besimokant gimnazijoje ir universitete teko savarankiškai uždarbiauti. Gyvenimo sunkumus lengvino tėvo brolis Tadas Sleževičius. Jis visą gyvenimą liko nevedęs, drauge gyveno ūkyje. Jam padedant,tėvas, žmonos Petronėlės vardu, nusipirko Daugėlių ūkį. Tadas Sleževičius buvo miškų taksatorius ir neblogai uždirbdavo. Jis buvo apsišvietęs žmogus, prenumeravo laikraščius net iš Varšuvos, pirko iš knygnešių lietuviškas ir lenkiškas knygas. Namuose buvo šnekama abejomis kalbomis. Motina Petronėlė, vyro broliui Tadui ir seseriai Barborai padedant augino tris sūnelius- Mykolą (būsimą Lietuvos valstybės ministrą pirmininką), Kazį (būsimą profesorių) ir Juozą. Dorai ir tolerantiškai auklėdama išaugino ir išmokslino vaikus, pati nugyveno ilgą amžių.
  Kazys, būdamas gabus, namie pasiruošė pagal pradžios mokyklos programą, ir 1902 m. įstojo į Rygos gimnaziją. Ją baigęs 1910 m. vyksta į Odesą ir įstoja į universitetą. 1917 m. pradžioje su pagyrimu ir I laipsnio diplomu baigia Matematikos-gamtos mokslų fakultetą, įgydamas meteorologo (pagal diplominio darbo temą) ir fizikos-matematikos mokytojo specialybę. Tais pačiais metais, kaip tiksliųjų mokslų specialistas karo metu buvo mobilizuotas ir nukreiptas mokytis į Odesos artilerijos karo mokyklą. Po pusmečio jam suteikiamas leitenanto laipsnis.
  1918 m. K. Sleževičius kaip specialistas mokytojas, atleidžiamas nuo karinės tarnybos. Jis vyksta į Odesą mokytojauti ir po metų paskiriamas vidurinės mokyklos vedėju. Odesos mokyklose dirba 1919-1920 metais. Tais pačiais metais K. Sleževičius Odesoje vedė, jo žodžiais tariant, gražią ir kilmingą ukrainietę gydytoją Eleną Džigurdą. Jiedu 1921 m. balandžio mėn. grįžta į Kauną, o po metų jaunoji šeima susilaukia dukrytės Aldonos (Danutės). Dukra sėkmingai mokėsi, labai mėgo keliauti, ypač mėgo pajūrį ir Palangą, beveik kas metai ją aplankydavo.
  1921 m. K. Sleževičius pašaukiamas į Lietuvos Karo tarnybą. Jis 1921-1923 m. dirba Karo mokslo skyriaus reikalų vedėju Krašto apsaugos ministerijoje Kaune, ir drauge mokytojauja seminarijoje bei suaugusiųjų gimnazijoje.
  1922 m. pabaigoje K. Sleževičius kviečiamas į Kauno universitetą fizikos asistentu bei geofizikos ir meteorologijos lektoriumi į neseniai įsteigtą Matematikos-gamtos fakulteto Eksperimentinės fizikos katedrą. Po metų jis išrenkamas geofizikos docentu ir todėl atleidžiamas iš kariuomenės. Docentui pavedama organizuoti geofizikos kabinetą - mokomojo ir mokslo tiriamojo darbo bazę. Mokslo prietaisų pirkimo reikalais K. Sleževičius pabuvojo Vokietijoje (1925-1928), Suomijoje (1929), Danijoje (1930).
  Prie geofizikos kabineto buvo sudaryta Lietuvos universiteto Meteorologinė komisija (1924), metodiškai vadovaujanti jos stočių tinklui Lietuvoje, apibendrinanti ir rengianti spaudai stočių duomenų medžiagą. Pirmasis ryškus komisijos darbas - "Meteorologinių observacijų dariniai Lietuvoje 1924 metais". Jame pateikiami Kauno, Dotnuvos, Palangos ir  Šikšnių dvaro kasdieniniai (7, 14, 21 val.) pagrindiniai meteorologiniai duomenys. Lietuvoje (be Vilniaus krašto) veikė 20 įvairių kategorijų meteorologijos stočių. Vėliau stočių ir jų duomenų tvarkymui ima vadovauti Steponas Olšauskas (1924-1936 m. antraeilėse pareigose), dirbantis drauge su K. Sleževičiumi universitete.
  Labai trūko mokymo priemonių, todėl K. Sleževičius paruošia ir išleidžia (rotaprintu) geofizikos paskaitų sąsiuvinius, ilgus metus buvusius pagrindine šio kurso literatūra. Labai reikšmingas buvo K. Sleževičiaus metodinis straipsnis "Koreliacija", kuriuo naudojosi ne tik prieškariniai, bet ir pokariniai studentai. K. Sleževičius ruošia ir leidžia mokymo programas, rašo į "Kosmosą", "Gamtą" ir kitus žurnalus klimato, meteoritų kritimo ir kitais klausimais, prisideda prie fizikos kursų mokytojams organizavimo, rūpinasi mokslo priemonių gamyba.
  Pirmąjį savo darbo dešimtmetį universitete K. Sleževičius daug dėmesio skiria mokymo bazei organizuoti, apsirūpinti geodeziniais bei meteorologiniais prietaisais.
  1927 m. K. Sleževičius gauna Kauno universiteto Matematikos - Gamtos fakulteto dekano Z. Žemaičio leidimą nuo rugsėjo mėnesio skaityti universitete paskaitas. Tais pačiais metais K. Sleževičius,kaip patyręs mokytojas, gauna ir  švietimo ministerijos leidimą lankyti Lietuvos aukštesniųjų mokyklų fizikos pamokas irsusipažinti bei konsultuoti jų kabinetus. Pirmiausia jis aplanko Marijampolės Jono Rugiškio gimnazijos fizikos kabinetą,konsultuoja mokytojus, siūlo kabinetą aprūpinti kėdėmis. Ten pat aplanko Marijonų klasikinę gimnaziją. Ataskaitoje pažymi,kad iki 7 klasės 250 mokinių mokosi vienoje salėje. Prideda,kad "Nelinksmos tų jaunuolių dienos...". Pažymi, kad mokytojų seminarijoje ir žydų gimnazijoje mokyklos padėtis geresnė. Be to, 1927 m. jis aplanko ir konsultuoja Vilkaviškio "Žiburio" gimnaziją, Kauno realinę žydų gimnaziją,Rygoje lietuvių gimnaziją,  Šiaulių ir Telšių Vyskupo Valančiaus bei Ukmergės lietuvių ir humanitarinę žydų gimnazijas.
  Produktyviausias ir sėkmingiausias K. Sleževičiaus gyvenimeir veikloje buvo, ketvirtas dešimtmetis (1930-1940). 1930 m. dėl jo ir jo kolegų pasiaukojamo darbo, geofizikos kabinetas perorganizuojamas į Geofizikos ir meteorologijos katedrą, ir jai vadovauti pavedama K. Sleževičiui. Tuo pačiu jam suteikiamas ekstraordinarinio profesoriaus vardas.
  Šiame dešimtmetyje katedroje paruošiama 14 pirmųjų Lietuvos meteorologijos specialistų. Jų diplominių darbų tematika parenkama apie oro temperatūrą, kritulius, oro drėgnumą, Saulės radiaciją,ciklonų kelius, oro įelektrinimą bei dulkėtumą Lietuvoje.Visiems tiems darbams vadovavo prof. K. Sleževičius. Iš esmės tie darbai tapo pirmaisiais gilesniais šaltiniais genetinei Lietuvos klimato analizei.
  Šiame dešimtmetyje prof. K. Sleževičius atlieka svarbiausius savo gyvenime geofizinius darbus - gravimetrijos (sunkio jėgos) ir magnetometrijos srityse. Tuometinėje Lietuvoje šia tematika tai buvo didžiausi moksliniai darbai.
  Tolesnis (1940-1950) dešimtmetis prof. Sleževičiui, kaip ir visai mūsų tautai, buvo sudėtingas ir nelengvas. Aneksavus Lietuvą į TSRS sudėtį ir palaipsniui likvidavus Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, Matematikos-gamtos fakultetas ir profesoriaus vadovaujamoji katedra 1940 m. rudenį perkeliama į Vilniaus universitetą. Katedra įsikuria Čiurlionio gatvėje (astronomijos observatorijos patalpose). Ten pat, viename kambaryje, apsigyvena ir profesorius. Prasidėjus karui, jis dar bando organizuoti katedros darbą, tačiau greitai Vilniaus universitetas uždaromas.Profesorius su darbuotojais slepia geodezinę ir meteorologinę aparatūrą, kaip jis sakė, "nuo blogos akies" ir pusiau slaptai skaito studentams geofiziką ir meteorologiją. Moksleivių ekskursijoms, aplankiusioms meteorologijos stotį ir katedrą, profesorius kalba apie sunkias darbo ir gyvenimo sąlygas. Primena, kad darbo atlyginimo nepakanka net maistui. Jis kviečia moksleivius, baigus vidurines mokyklas, ateiti studijuoti meteorologijos, nes prieškariniai specialistai yra karo negandų išblaškyti, ir jis jų nesurandąs. Kiek žinoma, gana teigiamą moralinę paskatą niūriu karo metu K. Sleževičiui suteikė 1942 m. pradžioje ordinarinio profesoriaus titulo pripažinimas Vilniaus universitete. Karui baigiantis profesoriaus šeimai didžiausia trauma buvo - dukters Aldonos išvykimas. 1944 metų vasarą, ką tik baigusi gimnaziją, A. Sleževičiūtė, artėjant karo frontui, su keliais savo draugais "nutarė laikinai" pasitraukti į Vakarus. K. Sleževičius ilgai nieko nežinojo apie dukros likimą.
  Ir vėliau šeimą slėgė nemalonumai ir nelaimės. 1952 m.pabaigoje buvo nacionalizuotas Sleževičių šeimos  4-ių butų namas Kaune, o metų pabaigoje E. Sleževičienei buvo nutraukta pensija. Ir įdomiausia - kodėl? Atsakymas gautame rašte: "Kauno miesto Stalino rajono Vykdomasis Komitetas pranešė, kad jo sprendimu (1953 11 09, Nr. 460)nutraukė Jums pensijos mokėjimą kaip nacionalizuoto namo savininkei". Tiesa, vėliau tokio pobūdžio sprendimai buvo atšaukti..., kai kam gal ir po mirties.
  Pokario laikotarpiu prof K. Sleževičius Vilniaus Universitete skiriamas vadovauti Meteorologijos ir klimatologijos katedrai. Su būdinga jam energija ir darbo aistra profesorius vadovauja katedros atkuriamajam darbui, komplektuoja personalą,rūpinasi moksline aparatūra bei apleistų per karą patalpų,ypač jų apšildymo sutvarkymu. Trūkstant kvalifikuotų specialistų, nuo 1945 m. jis pats skaito studentams-geografams meteorologijos, klimatologijos, prietaisų ir kt. kursus, o geologams - geofizikos kursą. Geografijos specialybės grupėse(25 stud.) meteorologijos specializacijoje (1945-1953) studijuoja nedaug - nuo 3 iki 5 studentų. Vėlesniais metais jų padvigubėja. Be to, profesorius dirba antraeilėse pareigose Vytauto Didžiojo universitete, skaito paskaitas. Karo ir pokario metais jis dažnai važinėja į Kauną ir todėl, kad ten dar gyvena jo šeima - žmona ir dukra, nes tinkamo buto Vilniuje vis negauna.  Ši nenormali aplinkybė profesorių labai alino ir morališkai slėgė, kenkė sveikatai ir tikriausiai pagreitino jo ankstyvą mirtį (1953 m.sausio 15 d.), kada jį ištiko insultas, susijaudinus dėl buto.
   Profesorių dažnai žeisdavo universiteto vadovybės nepasitenkinimas dėl katedros darbo pobūdžio su tuomet įšslaptintais meteorologiniais duomenimis, jų laikymu ir interpretacija. Profesoriui K. Sleževičiui anksti ir nelauktai mirus, iškilo Meteorologijos ir klimatologijos katedros, taip pat šalia katedros esančios ir jos globojamos meteorologijos stoties egzistavimo klausimas. Stoties "slaptumo" problemai spręsti,ir tas problemas pašalinti "kardinalių" priemonių ėmėsi tuometinis universiteto rektorius J. Bučas, įsakęs savo darbininkams likviduoti meteorologijos stotį (1953 m.). Vieną rytą, atėję į darbą, pamatėme barbarišką vaizdą - nupjautą vėjarodžio stiebą bei išverstus narvelius..., nors stotis, profesoriaus rūpesčiu, Universiteto neseniai buvo nupirkta iš Lietuvos hidrometeorologijos valdybos. Taip liūdnai pasibaigė katedros meteorologijos stoties gyvenimas, stoties,kuri čia buvo nuo 1922 m. Atrodo, norėta panašiai pasielgti ir su Meteorologijos ir klimatologijos katedra, tačiau jos tolesnį egzistavimą tikriausiai lėmė prof. B. Styra, sutikęs katedrai vadovauti, ir padėti jaunam personalui apginti kandidatines disertacijas.
  Tarp atspausdintų prof. K. Sleževičiaus darbų svarbiausi yra gravimetrijos (Sleževičius, 1934; 1935a,b; 1936) bei magnetometrijos (Sleževičius, Saldukas, 1941) darbai, kurie buvo atlikti ketvirtame dešimtmetyje. 1928 metais K. Sleževičiaus rūpesčiu ir Krašto apsaugos ministerijos užsakymu,Vokietijoje (Potsdame) "Askanija Werke" firma pagamino 4-ių svyruoklių  ternecko aparatą (jis saugomas VU hidrometeorologijos katedroje). Aparatas buvo reikalingas Pabaltijo valstybių Geodezijos komisijai trianguliacijos darbų vykdymui.

Šio gravimetrinio aparato veikimo principas paremtas laisvai pakabintų svyruoklių svyravimo stebėjimu. Išmatuoti laisvojo kritimo pagreitį (g) šiuo būdu yra didelis ir kruopštus, nemažiau2-jų dienų besitęsiantis darbas. Stebėjimo vieta turi būti gilus ir ramus rūsys akmens bei betono grindimis. Prieš stebėjimą aparate praretinama (iki 15-40 mm) oro slėgis, kad oras netrukdytų svyruoklėms svyruoti. Be to reikia palaikyti radijo ryšį tiksliems laiko signalams (iki 0,2 s) priiminėti. Sunkus apie 80 kg ir jautrus aparatas reikalauja didelės priežiūros ir atsargumo, ypač kelionių metu. Pagal svyruoklių dažnumą buvo išskaičiuojamas laisvojo kritimo pagreitis (g).
  Centrinė gravimetrijos stotis buvo įrengta Kaune I-ame forte(Vėsulavoje), kuriame 1930 m. birželio 26-liepos 2 dienomis buvo atliktas pirmasis "g" matavimas Lietuvoje. Po tosekė matavimai Žemaitijoje ir likusioje teritorijoje. Iki 1934metų buvo atlikti gravimetriniai stebėjimai 35 vietose,sudaryti ir paskelbti gravimetriniai žemėlapiai. Jie parodė,kad Pietrytinėje Lietuvos dalyje (be Vilniaus krašto) vyrauja teigiamos laisvojo kritimo pagreičių anomalijos iki (20-30 mGal),o šiaurės vakarų Lietuvoje - neigiamos (13-23 mGal). Tuo remdamasis, prof. K. Sleževičius padarė išvadą, kad Žemaitijos aukštumų gelmėse "yra masių nedateklius", t.y., mažesnio tankio geologinės struktūros.

Vos baigęs gravimetrinę nuotrauką, profesorius imasi kitos- Lietuvos magnetinės nuotraukos, kurią atlieka 1936-1938 m. Žemės magnetizmo požiūriu iki tol buvo tirtas tik Lietuvos pakraštys prie Baltijos jūros. Ten 1930 metais estų laive "Cecile",dalyvaujant P. Brazdžiūnui, buvo atlikti pirmieji magnetiniai matavimai. Pažymėtina, kad tuo metu egzistavo pasaulyje tik vienas laivas be magnetinių medžiagų (plieno, geležies),skirtas magnetizmo tyrimui jūrose. Tuo tarpu sausuminėje Lietuvos dalyje tokių tyrimų, reikalingų ne tik navigacijai,bet ir gimstančiam oro transportui, geodezinėms geologinėms paieškoms, visai nebuvo.
  Prof. K. Sleževičius 1935 m. užmezga ryšius su Slucko Magnetine observatorija (ties Leningradu), kurioje paruošiamas darbui teodolitas, apskaičiuojamos jo konstantos. Observatorijos dirbtuvėse teodolitui buvo pritaikyti plieno stiebai turintieji didelį magnetinį jautrumą ir mažą histerezę*. 1938 metų pradžioje profesorius pats pabuvojo Slucke, užmezgė asmeninius ir draugiškus ryšius su žymiais TSRS geofizikais. Jo teigimu, ypač nuoširdžiai bendradarbiavo ir teikė metodinių patarimų Slucko observatorijos vadovybė: prof. N. Rose, prof. B. Janovskij, prof.P. Tverskoj ir kiti.
  1936-1938 metų vasaromis prof. K. Sleževičius su asistentuI. Salduku atlieka magnetinius matavimus (deklinaciją, inklinaciją, horizontinę ir vertikaliąją sudedamąją) 179 vietovėse, nutolusiose viena nuo kitos apie 20 km. Tam tikslui kelionėse, daugiausia kinkomu transportu, jie sugaišo 183dienas, daugiausia savo atostogų metu. Dieną - pasakojo profesorius - dirbdavome nuo ankstyvo ryto iki vakaro,atlikdavome stebėjimus 1-2 punktuose per dieną. Naktį ilsėdavomės ir savo "traukomąją jėgą" ganydavome. Neužmirštamos liko naktigonės...
  Didelio darbo rezultatas - sudaryti ir paskelbti 4 Lietuvos magnetiniai (izogonų (D), izoklinų (I), izodinamų (H ir Z))* žemėlapiai.
  Izogonų (D) žemėlapiai parodė, kad Lietuvos teritorijoje sutinkamas vakarų magnetinis nukrypimas iki 2, o rytų - netiki 5. Vadinasi, siekiant tiksliai nustatyti pasaulio šalis,kompaso parodymą vietomis būtina ryškiai koreguoti.  Šie žemėlapiai padėjo atrasti didžiausią Pabaltijo magnetinio lauko įtampos anomaliją, esančią apie Tumasonis (Rokiškio rajone).  Šiame rajone įtampa yra 25-30% didesnė už foninį respublikos magnetinį lauką. Pagal prof. K. Sleževičiaus minėtus magnetometrinius ir gravimetrinius duomenis, pokario laikotarpiubuvo padaryta išvada (S. Blinstrubas), kad šią magnetinę anomaliją sukelia geležingosios uolienos, esančios giliau -kristaliniame guolyje. Reikia tikėtis, kad ateityje sulauksime šių uolienų praktinio panaudojimo.  ioji ir kitos mažesnės anomalijos dabar mūsų geofizikų ir geologų nustatomos dideliu tikslumu. Pavyzdžiui, tokios gravimetrinės ir magnetinės nuotraukos padėjo Lietuvos Geologijos institutui nustatyti naftos dujų telkinių geologines struktūras respublikoje.
  Šalia minėtų darbų prof. K. Sleževičius drauge su St. Olšausku paruošia ir išleidžia pirmuosius meteorologinius metraščius. Meteorologiniai metraščiai buvo leidžiami nuo 1924 metų kiekvienais metais. Jis aktyviai dalyvauja pažangioje gamtininkų spaudoje ("Kosmos", "Gamta"), aprašo įvairius Lietuvos meteorologinius ir elektros reiškinius, viesulus, mikroklimatą, dalyvauja Andrioniškio meteorito ir jo kritimo (1929m.) efektų tyrime.
  Prof. K. Sleževičiui priklauso 23 spausdinti moksliniai ir apie 150 mokslo populiarinimo darbų. Daugiausia jų liko rankraščiuose.Tarp jų pažymėtinas 1947 metais specialistams parašytas vadovėlis"Meteorologija", kurio rankraštis (490 p.) saugojamas Vilniaus Universiteto rankraščių fonde (F-172-6).  Šiuo rankraščiu pokariniai studentai galėjo naudotis. Jo fonde (F-172) tarp rankraščių daugybė paskaitų įvairiai auditorijai (studentams,konferencijoms, "Žinijai"), 42 temos radiofonui,recenzijos (172-87-94).
  Prieškariniame dešimtmetyje profesorius šalia minėtų mokslinių darbų paruošia daug populiarių straipsnių į žurnalus "Kosmos", "Gamta" ir kt. apie Lietuvos klimato ypatumus, jo įtaką žmogaus organizmui, apie meteorologinius stebėjimus mokyklose, nukritusius Lietuvoje meteoritus ir kt. Kauno radiofone perskaito beveik 50 populiarių paskaitų apie Lietuvos klimato bei geofizikos reiškinius. Jis aktyviai dalyvauja daugelio draugijų, mokslinių tarybų ir komisijų, profsąjungos darbe.
  Įtemptu ir neramiu pokario laikotarpiu, kiek leido laikas,profesorius domisi Lietuvos klimato analize, jo svyravimu (su prof. B. Styra, dėst. K. Kaušyla), Daugų ežero, Trakų ir kitų vietovių mikroklimatu, Nemuno ledo bei įvairiais geofizikos reiškiniais, skaito pranešimus Mokslų Akademijos ir Universiteto mokslinėse konferencijose. Tomis bei kitomis temomis universiteto ir katedros archyvuose yra likę nemaža profesoriaus rankraščių.
  Per visą savo gyvenimą profesorius nepriklausė jokioms politinėms partijoms, ne kartą aiškindamas, kad tik toks asmuo gali būti visiškai laisvas. Tačiau visuomeniniame gyvenime buvo gana aktyvus. Pavyzdžiui, prieškariniu laikotarpiu buvo daugelio draugijų (Mokslo, Lietuvos gamtininkų, Kovos su TBC, Užsienio lietuviams remti, Varpininkų savišalpos fondo) narys, profsąjungų(Mokytojų, Mokslų ir meno darbuotojų) aktyvistas, mokslinių tarybų bei komisijų narys. Pokario laikotarpiu profesorius buvo aktyvus "Žinijos" narys, dalyvavo įvairiose mokslinėse tarybose, komisijose, teoriniuose seminaruose. Jis ne kartą renkamas į universiteto ir fakulteto vietos komiteto narius,nuolatinis studentų praktikų ir mokslinių būrelių vadovas,valstybinių egzaminų komisijos pirmininkas, privalomojo vakarinio marksizmo-leninizmo universiteto lankytojas. Profesorius - dažnas studentų susirinkimų, vakaronių, įdomus ir draugiškas dalyvis.
  Profesorius K. Sleževičius buvo aukštos kultūros, taurios ir jautrios širdies žmogus, mokėjo rusų, vokiečių, lenkų ir prancūzų kalbas. Santykiuose su aplinkiniais pasižymėjo aukšta tolerancija ir dideliu geranoriškumu visiems. Jis jautriai atsiliepdavo į bendradarbių bei studentų visuomeninius ir buitinius reikalus, rėmė juos moraliai ir,reikalui esant, materialiai. Pasižymėjo gražaus humoro jausmu,žinojo daug priežodžių ir patarlių, kuriuos dažnai vartojo. Buvo labai stropus, pareigingas, mandagiai reiklus ir labai punktualus. Primindavo, kad yra dvi profesijos, reikalaujančios didelio punktualumo, tai - geležinkelininkas ir meteorologas.