nekrologai.lt

Atgal

Kazys Sleževičius

1890.03.18 - 1953.01.15
Gimimo vieta: Tauragės apskritis, Eržvilko valsčius, Daugėlių kaimas

    Prof. Kazys Sleževičius buvo žymus Lietuvos mokslininkas irpedagogas, geofizikos ir meteorologijos mokslo ir mokymo pradininkas Lietuvoje, ilgametis Kauno, o vėliau Vilniaus universitetų Meteorologijos katedrų steigėjas ir vedėjas
    K. Sleževičius unikalių Lietuvoje mokslinių darbų -gravimetrijos (sunkio jėgos) ir magnetizmo srityse organizatorius ir atlikėjas. Jis gabus mokslo ir mokymo organizatorius, žymus pedagogas ir mokslo populiarintojas.
    K. Sleževičius gimė 1890 m. kovo 18 d., Tauragės apskrityje, Eržvilko valsčiuje, Daugėlių kaime (dabar Jurbarko raj.) ūkininko šeimoje. Tėvai Feliksas ir Petronėlė buvo bajoriškos kilmės, tačiau savo žemės neturėjo, visą gyvenimą nuomojo ūkius (Sleževičius, 1928). Tik gyvenimo pabaigoje (1889) įsigijo nuosavybę - keturiasdešimt septynių hektarų ūkį Daugėlių kaime. Kūdikystėje netekęs tėvo, Kazys susidūrė ir su materialiniais sunkumais. Besimokant gimnazijoje ir universitete teko savarankiškai uždarbiauti. Gyvenimo sunkumus lengvino tėvo brolis Tadas Sleževičius. Jis visą gyvenimą liko nevedęs, drauge gyveno ūkyje. Jam padedant,tėvas, žmonos Petronėlės vardu, nusipirko Daugėlių ūkį. Tadas Sleževičius buvo miškų taksatorius ir neblogai uždirbdavo. Jis buvo apsišvietęs žmogus, prenumeravo laikraščius net iš Varšuvos, pirko iš knygnešių lietuviškas ir lenkiškas knygas. Namuose buvo šnekama abejomis kalbomis. Motina Petronėlė, vyro broliui Tadui ir seseriai Barborai padedant augino tris sūnelius- Mykolą (būsimą Lietuvos valstybės ministrą pirmininką), Kazį (būsimą profesorių) ir Juozą. Dorai ir tolerantiškai auklėdama išaugino ir išmokslino vaikus, pati nugyveno ilgą amžių.
    Kazys, būdamas gabus, namie pasiruošė pagal pradžios mokyklos programą, ir 1902 m. įstojo į Rygos gimnaziją. Ją baigęs 1910 m. vyksta į Odesą ir įstoja į universitetą. 1917 m. pradžioje su pagyrimu ir I laipsnio diplomu baigiaMatematikos-gamtos mokslų fakultetą, įgydamas meteorologo (pagaldiplominio darbo temą) ir fizikos-matematikos mokytojo specialybę. Tais pačiais metais, kaip tiksliųjų mokslų specialistas karometu buvo mobilizuotas ir nukreiptas mokytis į Odesos artilerijos karo mokyklą. Po pusmečio jam suteikiamas leitenanto laipsnis.
    1918 m. K. Sleževičius kaip specialistas mokytojas, atleidžiamas nuo karinės tarnybos. Jis vyksta į Odesą mokytojauti ir po metų paskiriamas vidurinės mokyklos vedėju. Odesos mokyklose dirba 1919-1920 metais. Tais pačiais metais K. Sleževičius Odesoje vedė, jo žodžiais tariant, gražią ir kilmingą ukrainietę gydytoją Eleną Džigurdą. Jiedu 1921 m. balandžio mėn. grįžta į Kauną, o po metų jaunoji šeima susilaukia dukrytės Aldonos (Danutės). Dukra sėkmingai mokėsi, labai mėgo keliauti, ypačmėgo pajūrį ir Palangą, beveik kas metai ją aplankydavo.
    K. Sleževičiaus žmona Elena per pusmetį (!) visiškai įsisavinusi lietuvių kalbą, nuo 1921 m. birželio 15 dienos buvo paskirta Kauno miesto savivaldybės rajono gydytoja. Ji dirbo suaugusiųjų ambulatorijoje, vaikų sveikatos centre, sanitarijos gydytoja (iki 1936 m.), be to, aktyviai dalyvavo mokslinėse bei labdaringose organizacijose, medicininėje spaudoje, "Medicinos" bei "Pieno lašo" žurnaluose.
    1921 m. K. Sleževičius pašaukiamas į Lietuvos Karo tarnybą. Jis 1921-1923 m. dirba Karo mokslo skyriaus reikalų vedėju Kraštoapsaugos ministerijoje Kaune, ir drauge mokytojauja seminarijoje bei suaugusiųjų gimnazijoje.
    1922 m. pabaigoje K. Sleževičius kviečiamas į Kauno universitetą fizikos asistentu bei geofizikos ir meteorologijos lektoriumi į neseniai įsteigtą Matematikos-gamtos fakulteto Eksperimentinės fizikos katedrą. Po metų jis išrenkamas geofizikos docentu ir todėl atleidžiamas iš kariuomenės. Docentui pavedama organizuoti geofizikos kabinetą - mokomojo irmokslo tiriamojo darbo bazę. Mokslo prietaisų pirkimo reikalais K. Sleževičius pabuvojo Vokietijoje (1925-1928), Suomijoje (1929), Danijoje (1930).
    Prie geofizikos kabineto buvo sudaryta Lietuvos universiteto Meteorologinė komisija (1924), metodiškai vadovaujanti jos stočių tinklui Lietuvoje, apibendrinanti ir rengianti spaudai stočių duomenų medžiagą. Pirmasis ryškus komisijos darbas - "Meteorologinių observacijų dariniai Lietuvoje 1924 metais". Jame pateikiami Kauno, Dotnuvos, Palangos ir Šikšnių dvaro kasdieniniai (7, 14, 21 val.) pagrindiniai meteorologiniai duomenys. Lietuvoje (be Vilniaus krašto) veikė 20 įvairių kategorijų meteorologijos stočių. Vėliau stočių ir jų duomenų tvarkymui ima vadovauti Steponas Olšauskas (1924-1936 m. antraeilėse pareigose), dirbantis drauge su K. Sleževičiumi universitete.
    Labai trūko mokymo priemonių, todėl K. Sleževičius paruošia ir išleidžia (rotaprintu) geofizikos paskaitų sąsiuvinius, ilgus metus buvusius pagrindine šio kurso literatūra. Labai reikšmingas buvo K. Sleževičiaus metodinis straipsnis "Koreliacija", kuriuo naudojosi ne tik prieškariniai, bet ir pokariniai studentai. K. Sleževičius ruošia ir leidžia mokymo programas, rašo į "Kosmosą", "Gamtą" ir kitus žurnalus klimato, meteoritų kritimo ir kitais klausimais, prisideda priefizikos kursų mokytojams organizavimo, rūpinasi mokslo priemoniųgamyba.
    Pirmąjį savo darbo dešimtmetį universitete K. Sleževičiusdaug dėmesio skiria mokymo bazei organizuoti, apsirūpinti geodeziniais bei meteorologiniais prietaisais. Iš turto knygoje, esančių užrašų matyti kaip 1924-1925 metais buvo perkami prietaisai ir aparatūra: termometrams, fliugeriui, anemometrui pirkti išleista 295 doleriai (2950 litų), fotoaparatui - 625 doleriai, pliuviografui - 44 doleriai, aktinometrui - 192doleriai, anemometrui - 556 frankai, dirvos termometrui (1 mgyliui) - 543 frankai, termografui - 693 frankai, prietaisams jūrų gelmių temperatūrai matuoti net 3528 frankai.
    1927 m. K. Sleževičius gauna Kauno universiteto Matematikos-Gamtosfakulteto dekano Z. Žemaičio leidimą nuo rugsėjo mėnesioskaityti universitete paskaitas. Tais pačiais metais K. Sleževičius,kaip patyręs mokytojas, gauna ir Švietimo ministerijos leidimąlankyti Lietuvos aukštesniųjų mokyklų fizikos pamokas irsusipažinti bei konsultuoti jų kabinetus. Pirmiausia jisaplanko Marijampolės Jono Rugiškio gimnazijos fizikos kabinetą,konsultuoja mokytojus, siūlo kabinetą aprūpinti kėdėmis. Tenpat aplanko Marijonų klasikinę gimnaziją. Ataskaitoje pažymi,kad iki 7 klasės 250 mokinių mokosi vienoje salėje. Prideda,kad "Nelinksmos tų jaunuolių dienos...". Pažymi, kadmokytojų seminarijoje ir žydų gimnazijoje mokyklos padėtisgeresnė. Be to, 1927 m. jis aplanko ir konsultuoja Vilkaviškio"Žiburio" gimnaziją, Kauno realinę žydų gimnaziją,Rygoje lietuvių gimnaziją, Šiaulių ir Telšių Vyskupo Valančiausbei Ukmergės lietuvių ir humanitarinę žydų gimnazijas.

Produktyviausias ir sėkmingiausias K. Sleževičiaus gyvenimeir veikloje buvo, ketvirtas dešimtmetis (1930-1940). 1930 m. dėljo ir jo kolegų pasiaukojamo darbo, geofizikos kabinetasperorganizuojamas į Geofizikos ir meteorologijos katedrą, irjai vadovauti pavedama K. Sleževičiui. Tuo pačiu jamsuteikiamas ekstraordinarinio profesoriaus vardas. Šiame dešimtmetyjekatedroje paruošiama 14 pirmųjų Lietuvos meteorologijosspecialistų. Jų diplominių darbų tematika parenkama apie orotemperatūrą, kritulius, oro drėgnumą, Saulės radiaciją,ciklonų kelius, oro įelektrinimą bei dulkėtumą Lietuvoje.Visiems tiems darbams vadovavo prof. K. Sleževičius. Iš esmėstie darbai tapo pirmaisiais gilesniais šaltiniais genetineiLietuvos klimato analizei.

Šiame dešimtmetyje prof. K. Sleževičius atliekasvarbiausius savo gyvenime geofizinius darbus - gravimetrijos (sunkiojėgos) ir magnetometrijos srityse. Tuometinėje Lietuvoje šiatematika tai buvo didžiausi moksliniai darbai.

Profesoriaus šeimoje būta ir rūpesčių ir negandų. Netikėtai,1936 m. rugsėjo 1 d. iš darbo buvo atleista žmona, nors darbuibuvo atsidavusi ir dirbo gana sėkmingai. Rašte dėl atleidimorašoma, kad "iš tarnybos atleista be jos kaltės, ...remiantis Kauno miesto Tarybos 1936 m. 04 02 nutarimu Nr. 1171,kaipo žmona vyro, gaunančio atlyginimo daugiau negu 600 Lt permėnesį". Drauge, Kauno miesto burmistro Merkio nutarimu, E.Sleževičienei buvo pareikšta "padėka už ilgametę sąžiningątarnybą". Be to, burmistro nutarimu išmokėta dvidešimttrijų (23) mėnesių algos kompensacija (11 tūkstančių, 193Lt).

E. Sleževičienė pasinaudodama teise dirbti nevalstybinėseįstaigose, vėliau dirbo įvairiose medicinos draugijose ("Pienolašas", "Kovos su tuberkulioze"), Moters ir vaikokonsultacijose, ligonių kasose. Dalyvavo mokslinėje Pediatrųdraugijoje, paskelbė medicinos žurnaluose daug moksliniųstraipsnių apie vaikų ligas.

Tolesnis (1940-1950) dešimtmetis prof. Sleževičiui, kaip irvisai mūsų tautai, buvo sudėtingas ir nelengvas. AneksavusLietuvą į TSRS sudėtį ir palaipsniui likvidavus Kauno VytautoDidžiojo universitetą, Matematikos-gamtos fakultetas irprofesoriaus vadovaujamoji katedra 1940 m. rudenį perkeliama įVilniaus universitetą. Katedra įsikuria Čiurlionio gatvėje (astronomijosobservatorijos patalpose). Ten pat, viename kambaryje, apsigyvenair profesorius. Prasidėjus karui, jis dar bando organizuotikatedros darbą, tačiau greitai Vilniaus universitetas uždaromas.Profesorius su darbuotojais slepia geodezinę ir meteorologinęaparatūrą, kaip jis sakė, "nuo blogos akies" irpusiau slaptai skaito studentams geofiziką ir meteorologiją.Moksleivių ekskursijoms, aplankiusioms meteorologijos stotį irkatedrą, profesorius kalba apie sunkias darbo ir gyvenimo sąlygas.Primena, kad darbo atlyginimo nepakanka net maistui. Jis kviečiamoksleivius, baigus vidurines mokyklas, ateiti studijuotimeteorologijos, nes prieškariniai specialistai yra karo negandųišblaškyti, ir jis jų nesurandąs. Kiek žinoma, gana teigiamąmoralinę paskatą niūriu karo metu K. Sleževičiui suteikė1942 m. pradžioje ordinarinio profesoriaus titulo pripažinimasVilniaus universitete. Karui baigiantis profesoriaus šeimai didžiausiatrauma buvo - dukters Aldonos išvykimas. 1944 metų vasarą, kątik baigusi gimnaziją, A. Sleževičiūtė, artėjant karofrontui, su keliais savo draugais "nutarė laikinai"pasitraukti į Vakarus. Pirmiausia jie pateko Vokietijon, o vėliauišvyko į Angliją. Čia ji išteka už Adomėno, vieno išdrauge pasitraukusių iš Lietuvos kauniečio. 1946 m. susilaukiadukrelės Ritos. Neužilgo emigrantams buvo pasiūlyta pastoviamgyvenimui vykti į Australiją, ten Adomėnų šeima irapsigyveno. Žinoma, kad prof. K. Sleževičius ilgai nieko nežinojoapie dukros likimą.

"Laikinai" palikusi tėviškę A. Sleževičiūtėį Lietuvą tegalėjo sugrįžti tik beveik po pusės šimtmečio.Ji Vilnių ir Kauną aplankė 1991 metais. Neužilgo po kelionės,būdama jau silpnos sveikatos, ji 1992 m. mirė. Jos vyras Adomėnas,aplankęs Lietuvą, taip pat mirė 1994 m. Australijoje likogyventi suaugę Adomėnų vaikai (Rita, g. 1946 m., Dalia, g.1952 m., Mykolas, g. 1954 m.).

Ir vėliau šeimą slėgė nemalonumai ir nelaimės. 1952 m.pabaigoje buvo nacionalizuotas Sleževičių šeimos bendrosnuosavybės 4-ių butų namas Kaune, o metų pabaigoje E. Sleževičieneibuvo nutraukta pensija. Ir įdomiausia - kodėl? Atsakymasgautame rašte: "Kauno miesto Stalino rajono VykdomasisKomitetas pranešė, kad jo sprendimu (1953 11 09, Nr. 460)nutraukė Jums pensijos mokėjimą kaipo nacionalizuoto namosavininkei". Tiesa, vėliau tokio pobūdžio sprendimai buvoatšaukti..., kai kam gal ir po mirties.

Vėliau (1957 metais), profesoriaus žmona SleževičienėElena kreipėsi į Kauno miesto valdžią dėl jų namų valdosgrąžinimo, motyvuodama tuo, kad nacionalizuoto namo bendronaudingo ploto (273 m2), gyvenamasis plotas tesudarė tik 192,5 m2tačiau Kauno Vykdomasis komitetas atsakė, kad "Namų valdapriimta į vietos Tarybų fondą teisingai, sutinkamai su veikiančiaisįstatymais...". K. Sleževičių minėtas namas likonepaveldėtas, nors anūkų užsienyje yra keletas. Taipkeliolikos metų šeimos darbo užmokestis, skirtas namų valdosįsigijimui, negrįžtamai dingo.

Analogiškai liko nepaveldėta žemės ūkio valda - 47,6 hažemės ir pastatai Tauragės apskr., Eržvilko valsč., Daugėliųkaime. Šis ūkis nuosavybės teisėmis priklausė prof. K. Sleževičiausmotinai Petronėlei Sleževičienei (Vizgirdaitei). berods,niekas nepaveldėjo ir K. Sleževičiaus brolio Juozo dukrosMarijos Sleževičiūtės (1914-1970, JAV) žemės valdos, kuriribojasi (per Šešuvio upę) su Petronėlės Sleževičienėsminėtąja žeme. Marijos Sleževičiūtės 3 dukros su savovaikais gyvena JAV.

Pokario laikotarpiu prof K. Sleževičius VilniausUniversitete skiriamas vadovauti Meteorologijos ir klimatologijoskatedrai. Su būdinga jam energija ir darbo aistra profesoriusvadovauja katedros atkuriamajam darbui, komplektuoja personalą,rūpinasi moksline aparatūra bei apleistų per karą patalpų,ypač jų apšildymo sutvarkymu. Trūkstant kvalifikuotųspecialistų, nuo 1945 m. jis pats skaito studentams-geografamsmeteorologijos, klimatologijos, prietaisų ir kt. kursus, ogeologams - geofizikos kursą. Geografijos specialybės grupėse(25 stud.) meteorologijos specializacijoje (1945-1953) studijuojanedaug - nuo 3 iki 5 studentų. Vėlesniais metais jų padvigubėja.Be to, profesorius dirba antraeilėse pareigose Vytauto Didžiojouniversitete, skaito paskaitas. Karo ir pokario metais jis dažnaivažinėja į Kauną ir todėl, kad ten dar gyvena jo šeima - žmonair dukra, nes tinkamo buto Vilniuje vis negauna. Ši nenormaliaplinkybė profesorių labai alino ir morališkai slėgė, kenkėsveikatai ir tikriausiai pagreitino jo ankstyvą mirtį (1953 m.sausio 15 d.), kada jį ištiko insultas, susijaudinus dėl buto.

Profesorių dažnai žeisdavo universiteto vadovybėsnepasitenkinimas dėl katedros darbo pobūdžio su tuomet įslaptintaismeteorologiniais duomenimis, jų laikymu ir interpretacija.Profesoriui K. Sleževičiui anksti ir nelauktai mirus, iškiloMeteorologijos ir klimatologijos katedros, taip pat šaliakatedros esančios ir jos globojamos meteorologijos stotiesegzistavimo klausimas. Stoties "slaptumo" problemai spręsti,ir tas problemas pašalinti "kardinalių" priemonių ėmėsituometinis universiteto rektorius J. Bučas, įsakęs savodarbininkams likviduoti meteorologijos stotį (1953 m.). Vienąrytą, atėję į darbą, pamatėme barbarišką vaizdą -nupjautą vėjarodžio stiebą bei išverstus narvelius..., norsstotis, profesoriaus rūpesčiu, Universiteto neseniai buvonupirkta iš Lietuvos hidrometeorologijos valdybos. Taip liūdnaipasibaigė katedros meteorologijos stoties gyvenimas, stoties,kuri čia buvo nuo 1922 m. Atrodo, norėta panašiai pasielgti irsu Meteorologijos ir klimatologijos katedra, tačiau jos tolesnįegzistavimą tikriausiai lėmė prof. B. Styra, sutikęs katedraivadovauti, ir padėti jaunam personalui apginti kandidatinesdisertacijas.

Pokario metais, meteorologijos srityje, pirmieji apgynėdaktarines (kandidatines) disertacijas: Kęstutis Kaušyla (1955),Česlovas Garbaliauskas (1956), Angelė Griciūtė (1958),Vasilijus Vaclovas Ščemeliovas (1959), Kazys Šopauskas (1964),Tatjana Nedveckaitė (1965), Valentina Matulevičienė (1965),Abramas Buzas (1966).

Tarp atspausdintų prof. K. Sleževičiaus darbų svariausiyra gravimetrijos (Sleževičius, 1934; 1935a,b; 1936) beimagnetometrijos (Sleževičius, Saldukas, 1941) darbai, kuriebuvo atlikti ketvirtame dešimtmetyje. 1928 metais K. Sleževičiausrūpesčiu ir Krašto apsaugos ministerijos užsakymu,Vokietijoje (Potsdame) "Askanija Werke" firma pagamino4-ių svyruoklių Šternecko aparatą (jis saugomas VUhidrometeorologijos katedroje). Aparatas buvo reikalingasPabaltijo valstybių Geodezijos komisijai trianguliacijos darbųvykdymui.

Šio gravimetrinio aparato veikimo principas paremtas laisvaipakabintų svyruoklių svyravimo stebėjimu. Išmatuoti laisvojokritimo pagreitį (g) šiuo būdu yra didelis ir kruopštus, nemažiau2-jų dienų besitęsiantis darbas. Stebėjimo vieta turi būtigilus ir ramus rūsys akmens bei betono grindimis. Prieš stebėjimąaparate praretinama (iki 15-40 mm) oro slėgis, kad orasnetrukdytų svyruoklėms svyruoti. Be to reikia palaikyti radijoryšį tiksliems laiko signalams (iki 0,2 s) priiminėti. Sunkusapie 80 kg ir jautrus aparatas reikalauja didelės priežiūrosir atsargumo, ypač kelionių metu. Pagal svyruoklių dažnumąbuvo išskaičiuojamas laisvojo kritimo pagreitis (g).

Centrinė gravimetrijos stotis buvo įrengta Kaune I-ame forte(Vėsulavoje), kuriame 1930 m. birželio 26-liepos 2 dienomisbuvo atliktas pirmasis "g" matavimas Lietuvoje. Po tosekė matavimai Žemaitijoje ir likusioje teritorijoje. Iki 1934metų buvo atlikti gravimetriniai stebėjimai 35 vietose,sudaryti ir paskelbti gravimetriniai žemėlapiai. Jie parodė,kad Pietrytinėje Lietuvos dalyje (be Vilniaus krašto) vyraujateigiamos laisvojo kritimo pagreičių anomalijos iki (20-30 mGal),o šiaurės vakarų Lietuvoje - neigiamos (13-23 mGal). Tuoremdamasis, prof. K. Sleževičius padarė išvadą, kad Žemaitijosaukštumų gelmėse "yra masių nedateklius", t.y., mažesniotankio geologinės struktūros.

Vos baigęs gravimetrinę nuotrauką, profesorius imasi kitos- Lietuvos magnetinės nuotraukos, kurią atlieka 1936-1938 m. Žemėsmagnetizmo požiūriu iki tol buvo tirtas tik Lietuvos pakraštysprie Baltijos jūros. Ten 1930 metais estų laive "Cecile",dalyvaujant P. Brazdžiūnui, buvo atlikti pirmieji magnetiniaimatavimai. Pažymėtina, kad tuo metu egzistavo pasaulyje tikvienas laivas be magnetinių medžiagų (plieno, geležies),skirtas magnetizmo tyrimui jūrose. Tuo tarpu sausuminėjeLietuvos dalyje tokių tyrimų, reikalingų ne tik navigacijai,bet ir gimstančiam oro transportui, geodezinėms geologinėmspaieškoms, visai nebuvo.

Prof. K. Sleževičius 1935 m. užmezga ryšius su SluckoMagnetine observatorija (ties Leningradu), kurioje paruošiamasdarbui teodolitas, apskaičiuojamos jo konstantos. Observatorijosdirbtuvėse teodolitui buvo pritaikyti plieno stiebai turintiejididelį magnetinį jautrumą ir mažą histerezę*. 1938 metų pradžioje profesoriuspats pabuvojo Slucke, užmezgė asmeninius ir draugiškus ryšiussu žymiais TSRS geofizikais. Jo teigimu, ypač nuoširdžiaibendradarbiavo ir teikė metodinių patarimų Sluckoobservatorijos vadovybė: prof. N. Rose, prof. B. Janovskij, prof.P. Tverskoj ir kiti.

1936-1938 metų vasaromis prof. K. Sleževičius su asistentuI. Salduku atlieka magnetinius matavimus (deklinaciją,inklinaciją, horizontinę ir vertikaliąją sudedamąją) 179vietovėse, nutolusiose viena nuo kitos apie 20 km. Tam tiksluikelionėse, daugiausia kinkomu transportu, jie sugaišo 183dienas, daugiausia savo atostogų metu. Dieną - pasakojoprofesorius - dirbdavome nuo ankstyvo ryto iki vakaro,atlikdavome stebėjimus 1-2 punktuose per dieną. Naktį ilsėdavomėsir savo "traukomąją jėgą" ganydavome. Neužmirštamosliko naktigonės...

Didelio darbo rezultatas - sudaryti ir paskelbti 4 Lietuvosmagnetiniai (izogonų (D), izoklinų (I), izodinamų (H ir Z))* žemėlapiai.

Izogonų (D) žemėlapiai parodė, kad Lietuvos teritorijojesutinkamas vakarų magnetinis nukrypimas iki 2°, o rytų - netiki 5°. Vadinasi, siekiant tiksliai nustatyti pasaulio šalis,kompaso parodymą vietomis būtina ryškiai koreguoti. Šie žemėlapiaipadėjo atrasti didžiausią Pabaltijo magnetinio lauko įtamposanomaliją, esančią apie Tumasonis (Rokiškio rajone). Šiamerajone įtampa yra 25-30% didesnė už foninį respublikosmagnetinį lauką. Pagal prof. K. Sleževičiaus minėtusmagnetometrinius ir gravimetrinius duomenis, pokario laikotarpiubuvo padaryta išvada (S. Blinstrubas), kad šią magnetinęanomaliją sukelia geležingosios uolienos, esančios giliau -kristaliniame guolyje. Reikia tikėtis, kad ateityje sulauksimešių uolienų praktinio panaudojimo. Šioji ir kitos mažesnėsanomalijos dabar mūsų geofizikų ir geologų nustatomos dideliutikslumu. Pavyzdžiui, tokios gravimetrinės ir magnetinėsnuotraukos padėjo Lietuvos Geologijos institutui nustatytinaftos dujų telkinių geologines struktūras respublikoje.

Šalia minėtų darbų prof. K. Sleževičius drauge su St. Olšauskuparuošia ir išleidžia pirmuosius meteorologinius metraščius.Meteorologiniai metraščiai buvo leidžiami nuo 1924 metųkiekvienais metais. Jis aktyviai dalyvauja pažangioje gamtininkųspaudoje ("Kosmos", "Gamta"), aprašo įvairiusLietuvos meteorologinius ir elektros reiškinius, viesulus,mikroklimatą, dalyvauja Andrioniškio meteorito ir jo kritimo (1929m.) efektų tyrime.

Prof. K. Sleževičiui priklauso 23 spausdinti moksliniai irapie 150 mokslo populiarinimo darbų. Daugiausia jų liko rankraščiuose.Tarp jų pažymėtinas 1947 metais specialistams parašytas vadovėlis"Meteorologija", kurio rankraštis (490 p.) saugojamasVilniaus Universiteto rankraščių fonde (F-172-6). Šiuo rankraščiupokariniai studentai galėjo naudotis. Jo fonde (F-172) tarprankraščių daugybė paskaitų įvairiai auditorijai (studentams,konferencijoms, "Žinijai"), 42 temos radiofonui,recenzijos (172-87-94).

Prieškariniame dešimtmetyje profesorius šalia minėtųmokslinių darbų paruošia daug populiarių straipsnių į žurnalus"Kosmos", "Gamta" ir kt. apie Lietuvosklimato ypatumus, jo įtaką žmogaus organizmui, apiemeteorologinius stebėjimus mokyklose, nukritusius Lietuvojemeteoritus ir kt. Kauno radiofone perskaito beveik 50 populiariųpaskaitų apie Lietuvos klimato bei geofizikos reiškinius. Jisaktyviai dalyvauja daugelio draugijų, mokslinių tarybų irkomisijų, profsąjungos darbe.

Įtemptu ir neramiu pokario laikotarpiu, kiek leido laikas,profesorius domisi Lietuvos klimato analize, jo svyravimu (suprof. B. Styra, dėst. K. Kaušyla), Daugų ežero, Trakų ir kitųvietovių mikroklimatu, Nemuno ledo bei įvairiais geofizikos reiškiniais,skaito pranešimus Mokslų Akademijos ir Universiteto mokslinėsekonferencijose. Tomis bei kitomis temomis universiteto irkatedros archyvuose yra likę nemaža profesoriaus rankraščių,kuriuos vertėtų dabar atspausdinti, beje, tik vienas jų buvoparuoštas spaudai (Sleževičius, 1931). Įsimintini yraprofesoriaus žodžiai apie mokslą, kad jam vystytis yra būtinasąlyga - dvasios ir aplinkos ramybė, savo ir aplinkinių širdžiųšiluma. Matyt, tokios būsenos ir aplinkos profesoriuipaskutiniaisiais gyvenimo metais labai trūko.

Per visą savo gyvenimą profesorius nepriklausė jokiomspolitinėms partijoms, ne kartą aiškindamas, kad tik toks asmuogali būti visiškai laisvas. Tačiau visuomeniniame gyvenimebuvo gana aktyvus. Pavyzdžiui, prieškariniu laikotarpiu buvodaugelio draugijų (Mokslo, Lietuvos gamtininkų, Kovos su TBC, Užsieniolietuviams remti, Varpininkų savišalpos fondo) narys, profsąjungų(Mokytojų, Mokslų ir meno darbuotojų) aktyvistas, moksliniųtarybų bei komisijų narys. Pokario laikotarpiu profesorius buvoaktyvus "Žinijos" narys, dalyvavo įvairiose mokslinėsetarybose, komisijose, teoriniuose seminaruose. Jis ne kartąrenkamas į universiteto ir fakulteto vietos komiteto narius,nuolatinis studentų praktikų ir mokslinių būrelių vadovas,valstybinių egzaminų komisijos pirmininkas, privalomojovakarinio marksizmo-leninizmo universiteto lankytojas.Profesorius - dažnas studentų susirinkimų, vakaronių, įdomusir draugiškas dalyvis.

Profesorius K. Sleževičius buvo aukštos kultūros, tauriosir jautrios širdies žmogus, mokėjo rusų, vokiečių, lenkųir prancūzų kalbas. Santykiuose su aplinkiniais pasižymėjoaukšta tolerancija ir dideliu geranoriškumu visiems. Jisjautriai atsiliepdavo į bendradarbių bei studentųvisuomeninius ir buitinius reikalus, rėmė juos moraliai ir,reikalui esant, materialiai. Pasižymėjo gražaus humoro jausmu,žinojo daug priežodžių ir patarlių, kuriuos dažnai vartojo.Buvo labai stropus, pareigingas, mandagiai reiklus ir labaipunktualus. Primindavo, kad yra dvi profesijos, reikalaujančiosdidelio punktualumo, tai - geležinkelininkas ir meteorologas...Dėl tokio būdo jis visų buvo mylimas ir gerbiamas.